Pereinamasis laikotarpis ir galutinė pergalė
Dievo Bažnyčiai švenčiant savo pirmąsias Sekmines, šimtas dvidešimt Jėzaus
Kristaus mokinių išvydo, kaip trys tūkstančiai jų brolių - žydų priėmė Jėzų savo
asmeniniu Išganytoju, Viešpačiu ir Valdovu, Vyriausiuoju Kunigu ir būsimuoju
Karaliumi. Trys tūkstančiai per vieną dieną!
Pirmoji krikščionių bendruomenė augo, "o Viešpats kasdien didino jų būrį tais,
kurie ėjo į išganymą" (Apd 2:47). Toliau skaitydami Apaštalų darbus sužinome, kad
po septynių diakonų paskyrimo "Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje
greitai augo. Net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui." (Apd 6:7).
Pats kilęs iš Aarono kunigų giminės (žydiškai Kohen, Europos kalbomis
Kaplan), suprantu, kodėl daug mano tautiečių pirmojo amžiaus ketvirtame
dešimtmetyje priėmė Gerąją Naujieną. Viena iš greito bendruomenės didėjimo
priežasčių buvo ta, jog tie žydai suprato, kad jų šventikų atnašavimai simbolizavo
Jėzaus Kristaus vaidmenį Dievo įgyvendinamame nuostabiajame išgelbėjimo plane.
Senojo Testamento aukų svarba
Naujatestamentinis apreiškimas įtikinančiai paaiškina, kodėl tokios svarbios
buvo atnašos Senojo Testamento religijoje. Daug kultūrų
iki šiol išsaugojo apeiginius atnašavimus. Pavyzdžiui, daugelyje ispaniškai kalbančių
šalių labai populiarios kautynės su buliais. O juk šios kautynės glaudžiai susijusios su
apeigine auka. Gyvulių žudymas dėl religinių priežasčių paplitęs ir daugelyje
nevakarietiškos kultūros šalių.
Iki 70 mūsų eros metų ant Morijos kalno stovėjo Šventykla. Kaip ir numatyta
Mozės įstatymu, ją aptarnavo levitai. Ant pašvęsto Dievui altoriaus buvo aukojami
jaučiai, avys, ožiai ir balandžiai. Tokios tarnavimo Dievui sistemos egzistavimas
buvo svarbus apaštalinei krikščionybei. Įtakojant šiai sistemai, atsirado pirmieji
krikščionybės laimėjimai.
Dievobaimingiems žydams aukojimai buvo tokie pat natūralūs ir būtini, kaip
oras. Todėl jiems lengva buvo suvokti Jėzaus Kristaus nukryžiavimo prasmę. Jis mirė
tuo pat metu, kai šventykloje pradėjo pjauti Paschos avinėlius. Jis buvo ir yra "Dievo
Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę" (Jn 1:29).
Tiesiogiai ar netiesiogiai atnašavimai yra dažniausiai aptariamas dalykas
Penkiaknygėje. Pradžios knygoje (3:21) aprašytas pirmasis aukojimas, jį atliko pats
Dievas. Tam, kad apdengtų Adomą ir Ievą kailiniais rūbais, teko nužudyti gyvulį. Apie
tai, kad Dievas apvilko mūsų protėvius, pasakojama beveik tuoj po mesijinės
pranašystės Pr 3:15, kur iš anksto, daugiau kaip prieš 4 tūkstančius metų,
išpranašauta Kristaus auka! Taip, Dievo Bažnyčios galva yra Avinėlis, "kuris buvo
paskerstas" (Apr 13:8, A.Jurėno vertimas, Biblijsko Drustvo, N162-0001).
Skaitome Pradžios knygą toliau - ir matome, kad teisusis Abelis "aukojo
rinktines savo kaimenės pirmienas. Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą"
(Pr 4:4). Prieš Sandoros tarp Dievo ir Abraomo sudarymą Pr 15:18 aprašyta, kaip
Abraomas paaukojo telyčią, ožką, aviną, purplelį ir jauną balandį (9 eil.). Ta Sandora
susijusi su simboliniu aukojimu, t. y. apipjaustymu. Visus vyriškos lyties Abraomo
palikuonis aštuntą jų gyvenimo dieną turėdavo apipjaustyti. Iš Ziporos žodžių Iš 4:25-
26 matome, kad ši apeiga taip pat yra atnašavimas, apipjaustymas čia siejamas su
krauju. Tik apipjaustytieji galėjo dalyvauti atnašavimuose. O atnašavimai buvo
Senosios Sandoros sudėtinė dalis.
Paschos auka
Labai svarbus buvo Paschos avinėlio atnašavimas. Jį paaukoti izraelitams
buvo liepta prieš išeinant iš Egipto. Izraelitai būtinai turėjo įvykdyti šį Dievo paliepimą.
Tik įvykdę jį jie galėjo išsivaduoti iš vergijos. Iš Išėjimo knygos 12 skyriuje pateiktų
nurodymų suprantame, kad šį atnašavimą reikėjo vykdyti labai daug metų. Be to,
šiame skyriuje rašoma, kad vyriškis tik tada galėjo dalyvauti Paschos apeigose, jei jis
buvo apipjaustytas.
Nesunku suvokti, kodėl pirmojo šimtmečio žydai - krikščionys nenorėjo sutikti,
kad neapipjaustytieji būtų laikomi pilnateisiais Bažnyčios nariais. Neapipjaustytieji
pagonys juk negalėjo dalyvauti apeiginiuose aukojimuose, tarp jų ir tose aukose,
kuriomis prasidėdavo Neraugintos duonos dienos. Tačiau Dievas apreiškė Bažnyčiai,
kad po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo nebereikia dalyvauti aukojimuose. Nebereikia
dalyvauti atnašavimuose ne tik pagonims, bet ir žydams. Mūsų Paschos avinėlis yra
Jėzus Kristus (1Kor 5:7), gyvulių aukos tebuvo šios aukos šešėliu. Po tikrenybės -
Dievo Mesijo mirties aukos - Paschos avinėlių skerdimas nebereikalingas.
Pr 22:1-2 iš anksto parodomi įvykiai, aprašyti Evangelijos pagal Joną 3
skyriaus 16 eilutėje. Abraomas buvo pasiryžęs paaukoti savo sūnų Izaoką, bet vilėsi,
kad Dievas prikels pažado sūnų. Izaokas simboliškai atidavė savo gyvybę ir buvo
prikeltas (Hbr 11:17-19). Į Izaoko klausimą dėl atnašaujamo avinėlio (Pr 22:7)
Abraomas atsakė: “Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau!” (8
eil.). Ir iš tikrųjų, po kelių akimirkų buvo parūpintas avinas ir "Abraomas tada priėjo,
paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus" (13 eil.).
Atnašavimų įtaka pirmykštei Bažnyčiai
Dievas uždraudė aukoti žmones, bet liepė senovės Izraeliui atnašauti
gyvulius. Pirmykštė Bažnyčia turėjo galimybę iš to pasimokyti. Trys tūkstančiai
žmonių, kurie susirinko švęsti Sekminių ir klausė Dievo įkvėpto apaštalo Petro
pamokslo, pasinaudojo šia galimybe.
Adomo ir Ievos nuodėmė veda į mirtį (Pr 2:17). Ezekielis mokė, kad "siela, kuri
nusikalsta, mirs" (Ez 18:4,20, K.Burbulio vertimas). Kiekvienam iš mūsų gresia
amžinoji mirtis, jei už mus kažkokiu būdu nebus sumokėta išpirka. Nei vieno, nei
tūkstančio gyvulių aukos neturi tokios galios. Tik visų žmonių Karaliaus, buvusio be
nuodėmės, mirtis kiekvieną iš mūsų gali, jei paklustame jo valiai, išvaduoti iš mirties.
Ir dar geriau mes įvertiname tikrąją šios aukos reikšmę, kai suvokiame, kad Dievas
žmones sukūrė per Jėzų Kristų. Tas, kuris mus sutvėrė, gali prisiimti atsakomybę už
kiekvieną iš mūsų ir atiduoti už mus savo gyvybę.
Senovinės atnašavimai rodo neįtikėtiną tikrenybę; Dievo plano dalį, Dievo
meilę ir jo nuolatinį, nesavanaudišką rūpestį mums. Prieš pat suėmimą Jėzus priminė
mokiniams, kad "nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti" (Jn 15:13).
Pamatinis krikščionybės principas yra labai svarbus, jis įgalino krikščionybę
tapti didžiausia religine bendrija pasaulyje. Bet Bažnyčiai krikščionybės viduje,
Bažnyčiai, kurią įsteigė ir kuriai vadovauja Jėzus Kristus, priklauso palyginti nedaug
narių.
Kai skaitote Naująjį Testamentą, neužmirškite, kokią reikšmę pirmojo
šimtmečio krikščiomybei turėjo atnašavimai. Apaštalai Petras ir Paulius veikė, kai
Šventojoje Žemėje dar stovėjo Šventykla, vyko apeiginiai atnašavimai, kurie daugiau
kaip tris dešimtmečius įtakojo Jeruzalės bažnyčios gyvenimą.
Apaštalų darbų knygos 15 skyriuje rašoma apie apaštalų susirinkimą. Mes
lengviau suprasime jame priimtą nutarimą, prisiminę istorines aplinkybes.
Neapipjaustytasis galėjo laikytis sabato, nurodymų dėl valgio. Bet jokiu būdu, kaip ir
kaip to būtų siekęs, jis negalėjo dalyvauti aukojimuose. Jis galėjo siusti ir šėlti, stovėti
ant galvos - niekas negalėjo jam padėti: jei jis nebuvo apipjaustytas, jam nebuvo
vietos tarp izraelitų Šventyklos kieme. Neapipjaustytieji negalėjo įeiti į Šventyklos
kiemą. Dievas apreiškė savo Bažnyčiai, kad Naujoji Sandora net teoriškai
nebereikalauja eiti į Šventyklos kiemą. Naujojoje Sandoroje to nebereikia.
Toks apreiškimas kai kuriems pirmojo šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio
Bažnyčios nariams buvo tiesiog kaip perkūnas iš giedro dangaus. Atnašavimai buvo
svarbia izraelitų religinio palikimo dalis, daugelį amžių perduodama iš kartos į kartą.
Net ir šiuo metu tikrai ortodoksiniai žydai moko vaikus Kunigų knygos, nes joje
akcentuojama švarumo, nesuteptumo reikšmė. Taip šie vaikai visapusiai susipažįsta
su gyvulių atnašavimu.
Atsitikdavo, kad krikščionys iš pagonių, izraelitų neprileidžiamų prie
atnašavimų, susigundydavo dalyvauti pagoniškuose aukojimų apeigose. Keturi
draudimai krikščionims, kilusiems iš pagonių, Apaštalų darbų knygos 15 skyriuje
tiesiogiai susiję su pagonių apeigomis. Išėjęs iš arkos, Nojus tuoj pat atnašavo (Pr
8:20-21). Todėl nieko nėra stebėtino tame, kad jo palikuonys, sekdami įvairių
pagoniškų religijų papročiais, irgi aukojo. Tačiau tenka pastebėti, kad tokie aukojimai
ne visada būdavo tinkami, kaip ir pagonių elgesys jų metu.
Beveik tuo pat metu, kai izraelitai gavo Dešimt Įsakymų, jie gavo nurodymus
dėl atnašavimų (Iš 20:24-26). Išėjimo knygos 35-40 skyriuose smulkiai aprašyta kaip
statyti šėtrą. Joje Izraelio tauta turėjo atnašauti.
Iš pradžių tur būt atnašavimas buvo vien kunigų ir levitų pareiga; kitiems
izraelitams nereikėjo jame dalyvauti. Bet, matyt, senovės Izraelio nuodėmės
paskatino Dievą įpareigoti kiekvieną izraelitą - taip pat ir tuos, kuriems nereikėjo
atlikti kitų patarnavimų šėtroje - asmeniškai dalyvauti apeiginiuose atnašavimuose.
Šie atnašavimai aprašyti Kunigų knygos 1-7 skyriuose. Reikalavimas, kad kiekvienas
izraelitas atnašautų buvo įtrauktas, kaip drausminimo priemonė, į rašytinį įstatymų
sąvadą, kurį Dievas perdavė senovės Izraeliui per Mozę.
Bendruomenėje, kurioje tik kai kurie nariai gavo Dievo Šventąją Dvasią, teko
naudoti ypatingas drausminimo priemones, siekiant išsaugoti būtiną tvarką. Apeigos
ir bausmės, kurias uždėdavo nusidėjėliams Senojoje Sandaroje, buvo suėmimo,
mušimo ir mirties, ką iškentėjo Jėzus Kristus dėl kiekvieno iš mūsų, simboliai. Šia
prasme Paulius kalba apie įstatymų sąvadą: “Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas,
vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti” (Gal 3:24).
Nepanašu, kad Dievas vėl lieptų kiekvienam nusidėjėliui atlikinėti šiuos
aukojimus. Tokia drausminimo sistema jau nebereikalinga.
Aukojimai Tūkstantmetyje
Pranašas Ezekielis daug kalbėjo apie atnašavimų atnaujimą Tūkstantmečio
metu. Ezekielio knygos 40-47 skyriuose aprašytos tų aukojimų apeigos, kurias
kunigai ir levitai atlieks Šventyklos kieme, panašiai kaip ir Senosios Sandaros
pradžioje. Kitiems dalyvauti šiose apeigose nereikės.
Senojo Testamento tekstai aiškiai parodo, kad paklusnumas Dievui, buvo
Izraelio religijos esmė. Gyvulių aukos buvo netiek reikšmingos (Iš 19:4-6; Jer 7:21-
23; 1 Sam 15:22). Betgi tuose pačiuose Rašto tekstuose aukojimai neretai minimi
teigiama prasme.
Penkiasdešimt pirmosios psalmės 17-19 eilutės aiškina mums, kad nuoširdi
atgaila malonesnė Dievui, negu aukos. Bet atkreipkite dėmesį, kad keletas po to
pateiktų eilučių liudija apie karštą pritarimą apeiginiams aukojimams ir jų palaikymą:
“Būk dosnus, [Dieve], Zionui iš savo gerumo, - tebūna atsatatytos Jeruzalės sienos.
Tada tau patiks teisios aukos, - tada jaučiai bus atnašaujami ant tavo aukuro” (20-21
eil.).
Paskutinis Senojo Testamento laikų pranašas Malachijas laukė ateinant
Mesijo, kuris patobulins tarnavimą Šventykloje. “Jis valys Levio palikuonis bei lydys
juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų Viešpačiui. Tuomet
Judo ir Jeruzalės atnašos bus taip malonios Viešpačiui, kaip senovės dienomis ir
praeities metais” (Mal 3:3-4). Dar būdamas ortodoksiniu žydu, aš triskart per dieną
skaičiau šiuos Malachijo žodžius. Tradicinis Izraelis vis dar neatsigauna po
Šventyklos ir apeiginių atnašavimų netekimo. Bet pagalvokite: argi aukojamų gyvulių
kraujas gali pakeisti sudarkytą to ar kito žmogaus charakterį? Ar gali jis įtakoti Dievo
sprendimui dovanoti tam ar kitam žmogui gyvenimą už fizinio egzistavimo ribų?
Žydai ir atnašos ateityje
Šventyklos atnašų prasmė paaiškės žydams Jeruzalėje, kai žmonija prisiartins
prie išpranašauto kulminacinio savo istorijos etapo. Žydai švenčia Trimitų dieną, ir jie
sveikins atvykusį Mesiją, kai daugelis kitų tautų jo nepriims. Po to Kristaus įgaliojimai
bus pilnai atskleisti jo žmonėms. Tikintiems žydams pasekmės bus dar
įspūdingesnės, negu tai įvyko per 31 mūsų eros metų Sekmines. Žydai, “žvelgdami į
tą, kurį jie pervėrė, raudos, kaip raudama vienturčio vaiko, ir sielvartaus, kaip
sielvartaujama pirmagimio sūnaus” (Zch 12:10). Vyrai ir moterys raudodami melsis,
atskirai, pagal ortodoksų paprotį, ir jie galutinai susitaikys su Jėzumi Kristumi (12-14
eil.).
Laiško hebrajams autorius, gal numatydamas Jeruzalės Šventyklos
sugriovimą, priminė žydams-krikščionims, kad “neįmanomas dalykas, kad jaučių ir
ožių kraujas panaikintų nuodėmes” (10:4). Krikščionybei nereikia tarnavimų
Šventykloje, nes “esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti
visiems laikams” (10:10). Senojo Testamento atnašos buvo Jėzaus Kristaus aukos
simbolis. Bet gal dabartiniams žydams Naujoji Sandora būtų priimtinesnė, jei šiuo
metu vis dar būtų atliekami apeiginiai aukojimai.
Ortodoksinis judaizmas suvokė autoritetingo hebrajiškų ir aramėjiškų raštų
komentavimo reikšmę. Pagal žydų tradiciją Šventą Raštą reikia skaityti per Talmudo
prizmę. Ortodoksiniams žydams Talmudas yra vadovėlis, nurodantis jiems, kaip
tinkamai tarnauti Dievui. Dievo Bažnyčia turi savo “talmudą” – Naująjį Testamentą.
Šis Testamentas, būdamas tikru ir galutiniu, užfiksuotu rašytine forma, Dievo
atskleistu išsigelbėjimo planu, nurodo krikščionims, kaip tinkamai tarnauti Dievui. Jis
paaiškina mums Dievo įvestų atnašavimų dvasinę prasmę ir tikslą.
Tai, ar bus atnašaujama Tūkstantmečio metu? Taip! Kam gi? Ogi tam, kad
būtų vaizdžiai parodoma Jėzaus Kristaus mirties reikšmė ir jos vaidmuo Dievo
įgyvendinamame nuostabiajame išgelbėjimo plane. Jėzus Kristus – mūsų amžinai
gyvas Gelbėtojas ir Vyriausiasis Kunigas. Bet privalome atminti, kad mes - visi kartu
ir kiekvienas atskirai - esame kalti dėl jo mirties. Kitais žodžiais, vieno, bet kurio iš
mūsų, išgelbėjimas buvo pakankama priežastimi, kad Dievas parodė mums savo
beribę meilę. Dievo meilė kiekvienam iš mūsų tokia didžiulė, kad mes nepajėgiame
pilnai suprasti ir įsisąmoninti ją!
Dievo įvestų apeiginių atnašavimų egzistavimas pirmame mūsų eros amžiuje
pasitarnavo ypač svarbiu veiksniu ankstyvam ir sparčiam krikščionybės augimui.
Atnašavimai, kurie bus vykdomi Tūkstantmečio metu, bus svarbia pedagogine
priemone, aiškinant krikščionybę puikiame rytojaus pasaulyje. Hebrajų (kartu su
aramėjų) ir graikų Biblijos dalys susilieja į vieną visumą. Paimti atskirai vienas nuo
kito, nei Senasis, nei Naujasis Testamentas negali būti tinkamai suprasti. Ir
skaitydami apie atnašavimus senajame Izraelyje, mes neturime užmiršti esminės ir
labai svarbios tiesos: “kad, Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai”
(Rom 5:8).