Tai labai, tiesiog gyvybiškai, svarbus klausimas ir mes niekur nedingsime jo neišsiaiškinę. Kaip sužinojote perskaitę
ankstesnius puslapius, žmogus išgelbėjamas ne gerais darbais, ne sakramentais ar dar kokiu panašiu būdu, o per tikėjimą
Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus mirtimi ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes ir Jo prisikėlimu.
Tiesą sakant, tikėjimas negali išgelbėti žmogaus. Jis tėra priemonė, per kurią mus pasiekia Kristaus aukos atperkančioji jėga.
Tikite, kad yra vienas Dievas? Tai nereiškia, kad jūs išgelbėtas. Norint būti išgelbėtam reikia atgimti
iš aukštybių. O šitai, kaip žinote, galima padaryti priimant Jėzų Kristų. Jo priėmimas tikrai daugiau nei vien tikėjimas.
Tarkime, kad koks nors žmogus priėmė Jėzų Kristų, bet, po kurio laiko, Jį atmetė. Ar toks žmogus turėjo amžinąjį gyvenimą ir vėliau
jį prarado?
Visa bėda ta, kad kai kurios Biblijos vietos aiškiai sako:
''Žmogus išgelbėjamas kartą ir visiems laikams.''
Štai keletas jų:
''Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą,
jos nežus per amžius,
ir niekas neišplėš jų iš mano rankos.''
''Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.''
''Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.''
Yra dar daug eilučių, kurios sako tą patį. Bet yra ir tokių, kurias paskaitęs gali pagalvoti, jog tavo išgelbėjimas yra labai
trapus, lengvai prarandamas dalykas.
''Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, patyrė gerąjį Dievo žodį
bei būsimojo amžiaus galybę ir nupuolė, tų nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui, nes jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir
išstato jį paniekai.''
''Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo ir Dievas duos jam gyvybę, būtent tiems, kurie
nusideda ne iki mirčiai. Mat yra nuodėmė iki mirčiai ir aš kalbu ne apie ją, kad būtų prašoma. Kiekviena neteisybė yra nuodėmė,
tačiau esama nuodėmės ne iki mirčiai.''
''Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs
negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į
ugnį ir jos sudegs.''Dabar apie pirmąją, iš tariamai paneigiančių amžinojo gyvenimo neprarandamumą, eilučių. Kaip suprasti ''paragavo dangaus dovanos,
tapo Šventosios Dvasios dalininkais ir nupuolė''?Padėtį dar labiau supainioja žodžiai- ''iš naujo atgaivinti.''
Galima suprasti taip, kad žmogus jau buvo gimęs iš naujo, tačiau vėl dvasiškai mirė. Tokią prielaidą paneigia kitos Dievo žodžio vietos. Juk Jėzus
aiškiai pasakė, kad Jo avių (t.y.tikinčiųjų) niekas neišplėš iš Jo ir Tėvo rankos. Tad turime ieškoti kito paaiškinimo. Manasis
būtų toks: laiško hebrajams autorius čia kalba apie tuos, kurie išgirdo visą tiesą apie Dievo žodį ir Jėzų Kristų,
patikėjo Juo, bet vėliau nuo Kristaus atsimetė. Tačiau tokių žmonių tikėjimas buvo netikras, be šaknų. Jie nebuvo gimę iš naujo ir
neturėjo naujosios prigimties. Šiems pseudotikintiesiems Šventoji Dvasia buvo leidusi suprasti Dievo žodį, todėl ir sakoma, kad
jie tapo Šventosios Dvasios dalininkais. Netikruose tikinčiuosiuose Dvasia negyvena.
Taigi egzistuoja tokia grupė žmonių, kurie laiko save tikinčiaisiais, mano pažįstą Dievą, tačiau bet kuriuo metu gali tikėjimą
prarasti.
Biblija moko, jog tikėjimas būna dviejų rūšių: pseudotikėjimas ir gelbstintis tikėjimas.
Dabar panagrinėkime nedidelę palyginimo apie vynmedį ir šakeles atkarpėlę. Pradėkime nuo Jėzaus vartojamų simbolių prasmės.
Ką simbolizuoja vynmedis - aišku, o šakelių prasmę galite nesunkiai supainioti. Šakelės nėra vien tikintieji. Jokiu būdu!
Tam paaiškinti geriausia pasitelkti analogiją su palyginimu apie sėjėją. Glaustai jį perpasakosiu. ''Sėjėjas išsiruošė sėti.
Vieni grūdai nukrito prie kelio ir atskridę paukščiai juos sulesė. Dar kiti nukrito ant uolų, greit sudygo, bet neturėdami
gilesnio žemės sluoksnio smarkiau pakaitinus saulei greit ir nudžiūvo. Treti pateko tarp erškėčių, kurie užaugę juos nustelbė.
Vis dėlto dalis grūdų nukrito į gerą, derlingą žemę ir davė derlių - trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą.
Nukritę prie kelio - tai tie, kurie klauso Dievo žodžio, bet nesupranta ir šėtonas išplėšia jį tokiems žmonėms iš širdies.
Pasėlis prie uolų - tie, kurie tuoj patiki, bet būdami nepastovūs, ištikus negandai greit atkrinta.
Nukritusieji tarp erškėčių - žmonės, kurie tiki, bet kasdieniai rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį ir jis lieka nevaisingas.
Na, o nukritę į derlingą žemę - tie, kurie patiki, gimsta iš naujo ir duoda vaisių. Vaisiai, pasak apaštalo Pauliaus, tai meilė,
gailestingumas, romumas, maloningumas, taikingumas...
Tokį derlių duoti galime tik tada, kai atsakome į Dievo kvietimą pasilikti Jo meilėje. Viešpats kviečia kiekvieną pasaulio žmogų:
"Ateik! Kas trokšta - teateina ir tesisemia dovanai gyvybės vandens."
Pavojinga atmesti tokį raginimą. Jei žmogus sąmoningai ir tvirtai atmes Dievą, pražus amžiams. Jis bus iškirstas iš vynmedžio arba,
kitais žodžiais tariant, ištrintas iš gyvenimo knygos. Kol nesusidūrė su Viešpaties žodžiu, kiekvienas yra nei išgelbėtas, nei
pražuvęs. Jis priklauso vynmedžiui, bet, jei atmeta tikėjima, iš jo iškertamas. Labai svarbu įsidėmėti, jog yra ne tik amžinasis
gyvenimas, bet ir amžinoji pražūtis. Kas netiki Kristumi - amžinai pražuvęs.
Liko išsiaiškinti Biblijos vietą apie nuodėmę iki mirčiai. Atsakau vienu sakiniu. Nuodėmė iki mirčiai - tai tokia nuodėmė, už kurią
Dievas baudžia tikintįjį fizine mirtimi. Apie tokius atvejus yra rašoma ir Apaštalų darbuose, ir Pauliaus laiškuose.Taigi, manau,
jog įrodžiau, kad išgelbėjimas neprarandamas, bet tuo pačiu noriu atsakyti į dar porą klausimų. Pirmasis - kur eina nekrikštytų kūdikių sielos
po mirties?
Antrasis - ar iš viso turi prasmę kūdikių ir vaikų krikštas?
Pas Jėzų palaiminti buvo atvesti vaikai. Jo mokiniai ėmė priekaištauti, kam žmonės Jį trukdo. Bet Jėzus atsakė, kad "jų (t.y. vaikų) angelai (Klaidingai išversta. Turėtų būti sielos) danguje regi dangiškojo Tėvo veidą. Tai tiesioginis įrodymas. Galiu įrodyti ir
kitaip. Jei kūdikis mirė dar negimęs, tai kaip jį būtum galėjęs pakrikštyti? Tai neįmanoma. Mirusių vaikų sielos tikrai eina į
dangų, o ne kur kitur. Taip perėjome prie antro klausimo. Biblija apie krikštą kalba gana nedaug, tačiau kelios jos eilutės
pateikia labai tikslų apibrėžimą: "Krikštas nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet maldavimas suteikti gryną sąžinę dėl JėzausKristaus atpirkimo." Ar maži vaikai gali maldauti? Ar gali suvokti Jėzaus aukos reikšmę? Būtų absurdiška manyti, kad gali. Krikštas -
sąmoningas sąmoningo žmogaus veiksmas, kuriuo jis išpažįsta savo tikėjimą ir prašo atleisti nuodėmes. Krikštas parodo, jog
tikintysis mirė su Kristumi, buvo palaidotas su Kristumi ir prisikėlė su Kristumi.
Todėl jį dar galima pavadinti Jėzaus mirties ir prisikėlimo vaizdiniu ir simbolišku susivienijimu su Kristumi.
Prasmę turi tik suaugusiųjų krikštas. Bet jis išgelbėjimui nebūtinas. Tiesiog tikėkite ir būsite išganyti. To niekas iš jūsų neatims.