JĖZAUS KRISTAUS EVANGELIJA: IŠSIGELBĖJIMAS
KARALYSTĖJE


 „Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam
tikinčiajam…“ (Rom 1,16).
Žinome, jog Jėzus Kristus skelbė Karalystės Evangeliją ir prieš savo
nukryžiavimą pasiuntė mokinius tą patį skelbti pasauliui. Tačiau po Kristaus mirties
ir prisikėlimo jo mokinių skelbimas įgavo naują pobūdį, kuris iki Jėzaus mirties
nebuvo įmanomas – Jėzus Kristus atpirko žmonijos nuodėmes! Tuo būdu jis tapo
Gelbėtojas visų, kurie priims jo auką ir gyvens kaip dera krikščionims.
Po Sekminių dienos apaštalai Dievo karalystę skelbė, kaip tai darė esant
Jėzui Kristui žemėje. Tačiau dabar jiems atsivėrė kažkoks naujas matas, iš esmės
pakeitęs jų skelbimą. Amžinasis gyvenimas Dievo karalystėje dabar tapo įmanomas
dėka Jėzaus Kristaus, žmonijos Gelbėtojo ir mūsų vyriausiojo kunigo aukos.
Šiandien kai kas mano, jog Biblijos terminai „Karalystės Evangelija“ ir
„Kristaus Evangelija“ yra visai skirtingi dalykai. Tačiau iš tikrųjų šie posakiai yra
visiški sinonimai.
Karalystės Evangelija ir yra ta žinia, kurią atnešė ir paskelbė
Jėzus Kristus. Lygiai taip Kristaus Evangelija yra ir žinia apie jo gyvenimą, mirtį bei
auką, atneštą žmonijai ir atvėrusią mums priėjimą į amžinąjį gyvenimą toje
Karalystėje. Pasiekti Dievo karalystę įmanoma tik pripažinus Jėzaus Kristaus – visų
asmeninio Gelbėtojo – vaidmenį.
Po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo iš laiškų bei kitų apaštalų užrašytų
liudijimų akivaizdu, kaip labiau jie ėmė suprasti tai, kas įvyko. Kristaus laikais
žmonės laukė nugalėtojo Mesijo, kuris išvaduos Judėją nuo Romos priespaudos ir
įkurs naują karalystę. Ir Jėzaus mokiniai jame matė tokį Mesiją (Mt 16,16).
Hebrajiškai šis žodis reiškia „pateptąjį“, tą patį, ką graikiškas žodis „Kristus“ (Jn 1,41;
4,25). Paraidžiui žodis „pateptasis“ reiškia žmogų, išrinktą tapti Mesijo karalystės
Karaliumi.
Naujas Mesijo supratimas
Ankstyviesiems krikščionims žydų posakis „Kristaus Evangelija“ galėjo reikšti
šį tą daugiau nei žinia apie Jėzaus Kristaus asmenybę. Kadangi „Kristus“ reiškė
„Mesiją“, jie apaštalų skelbimą suprato kaip „Mesijo Evangeliją“ – gerąją naujieną
apie ateinančios Dievo karalystės Karalių. Jiems geroji naujiena – ne vien Kristaus
mirtis už žmonijos nuodėmes. Pirmiausia jie suprato, jog į pasaulį atėjęs Mesijas
sugrįš įkurti Savo Karalystę bei įgyvendins daugelį pranašysčių apie šlovingą Jo
karaliavimą.
Kristaus mokiniams ir Jo pasekėjams supratimas apie Karalystę, įkurtą
Mesijo, toli gražu nebuvo naujiena. Biblijoje sakoma: „Ir žmonės manė, jog netrukus
turinti apsireikšti Dievo karalystė“ (Lk 19,11). Kai prisikėlęs Kristus pasirodė savo
mokiniams, jie paklausė jo: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“
Tačiau Kristui esant gyvam mokiniams nebuvo duota suprasti, jog Mesijas,
kurio jie laukė kaip karaliaus nugalėtojo, pirma turės numirti, kad savo mirtimi išpirktų
žmonijos nuodėmes. Netgi tada, kai Jėzus Kristus savo mokiniams šią tiesą
atskleidė, jie atsisakė ją priimti. Prieš pat savo mirtį „Jėzus pradėjo aiškinti savo
mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto
aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį,
ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mt 16,21–22). Taigi jie
ne tik šiuo požiūriu nesuprato Kristaus tarnystės, bet ir griežtai atsisakė tuo tikėti.
Tampa aišku, kaip turėjo būti suglumę mokiniai, kai jų Mokytojas, iš kurio jie
laukė išvaduosiant tautą nuo romėnų viešpatavimo, buvo suimtas. „Tada visi
mokiniai, palikę jį, pabėgo“ (Mt 26,56). Užgriuvę netikėti įvykiai – Jėzaus perdavimas
teismui, pasmerkimas ir nuteisimas myriop kaip nusikaltėlio – labai suglumino
mokinius, ir jie paliko Jėzų.
Vėliau, Sekminių dieną gavę Šventąją Dvasią (Apd 2,1–4), mokiniai galiausiai
suprato, kad pagal Rašto pranašystes Mesijas turi mirti ir iš numirusių prisikelti. Per
savo pirmąjį Dievo įkvėptą pamokslą, skirtą Jeruzalėje susirinkusiems žydams,
Apaštalas Petras pranešė, jog vienoje iš savų psalmių „Dovydas visa tai numatė ir
kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad jis neliksiąs mirusiųjų pasaulyje ir jo kūnas
nesupūsiąs“ (Apd 2,31).
 
Gelbėtojas kiekvienam iš mūsų reikalingas asmeniškai
Apaštalui Petrui svarbu buvo atkreipti savo klausytojų, kurių dauguma buvo
žydai, dėmesį į Jėzų ne tik kaip į tautos vadą, bet į jo atperkamąją auką ir į jo –
asmeninio Gelbėtojo – vaidmenį. „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito
liudytojai… Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir
Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2,32.36). Kai klausytojai jo paklausė: „Ką
mums daryti, broliai?“, Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija
vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios
Dvasios dovaną“ (Apd 2,37–38). Į kvietimą atgailauti atsiliepę tūkstančiai žmonių:
nutarę iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą – pasikrikštijo.
Petras jiems išaiškino, jog Dievo pažadėta Šventoji Dvasia ir išgelbėjimas
(17–18.21.33.40 eil.) tapo įmanomi tik Jėzaus aukos ir prisikėlimo dėka. Jis ir yra
tasai išpranašautas Mesijas (24.30–33.36 eil.).Tie, kuriems kalbėjo Paulius,
nesuprato, jog Mesijas privalėjo save paaukoti dėl jų nuodėmių. Nesuprato jie ir to,
jog tasai, kurį jie ką tik nuteisė mirti, ir buvo tas pats visų laukiamas Mesijas.
Apaštalai padėjo daug pastangų, aiškindami žydams jų klaidą.
Kitoje viešoje savo kalboje Petras susirinkusiems aiškino, jog Kristaus
atperkamoji auka buvo neišvengiama, ruošiant Dievo karalystės atėjimą: „Taip
Dievas įvykdė, ką iš anksto buvo paskelbęs visų pranašų lūpomis, būtent, kad jo
Mesijas kentėsiąs. Tad atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės,
kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas ir jis atsiųstų jums skirtąjį Mesiją
Jėzų. Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių
paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis“ (Apd 3,18–21).
Šie svarbūs žodžiai, kurių dėka tūkstančiai žmonių įtikėjo Kristų, parodo,
kad jau pradžioje Evangelijos skelbimas aiškino Jėzaus Kristaus – kenčiančio Mesijo
– vaidmenį ir pagarsino „visų dalykų atnaujinimą“ – nuostabią viltį apie Kristaus,
būsimos Karalystės Viešpaties, sugrįžimą.
Apaštalui Petrui svarbu buvo atkreipti savo klausytojų, kurių dauguma buvo
žydai, dėmesį į Jėzų ne tik kaip į tautos vadą, bet į jo atperkamąją auką ir į jo –
asmeninio Gelbėtojo – vaidmenį. „Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito
liudytojai… Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir
Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2,32.36). Kai klausytojai jo paklausė: „Ką
mums daryti, broliai?“, Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija
vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios
Dvasios dovaną“ (Apd 2,37–38). Į kvietimą atgailauti atsiliepę tūkstančiai žmonių:
nutarę iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą – pasikrikštijo.
Petras jiems išaiškino, jog Dievo pažadėta Šventoji Dvasia ir išgelbėjimas
(17–18.21.33.40 eil.) tapo įmanomi tik Jėzaus aukos ir prisikėlimo dėka. Jis ir yra
tasai išpranašautas Mesijas (24.30–33.36 eil.).Tie, kuriems kalbėjo Paulius,
nesuprato, jog Mesijas privalėjo save paaukoti dėl jų nuodėmių. Nesuprato jie ir to,
jog tasai, kurį jie ką tik nuteisė mirti, ir buvo tas pats visų laukiamas Mesijas.
Apaštalai padėjo daug pastangų, aiškindami žydams jų klaidą.
Kitoje viešoje savo kalboje Petras susirinkusiems aiškino, jog Kristaus
atperkamoji auka buvo neišvengiama, ruošiant Dievo karalystės atėjimą: „Taip
Dievas įvykdė, ką iš anksto buvo paskelbęs visų pranašų lūpomis, būtent, kad jo
Mesijas kentėsiąs. Tad atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės,
kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas ir jis atsiųstų jums skirtąjį Mesiją
Jėzų. Jį turi priimti dangus iki visų dalykų atnaujinimo meto. Dievas tai nuo amžių
paskelbė savo šventųjų pranašų lūpomis“ (Apd 3,18–21).
Šie svarbūs žodžiai, kurių dėka tūkstančiai žmonių įtikėjo Kristų, parodo,
kad jau pradžioje Evangelijos skelbimas aiškino Jėzaus Kristaus – kenčiančio Mesijo
– vaidmenį ir pagarsino „visų dalykų atnaujinimą“ – nuostabią viltį apie Kristaus,
būsimos Karalystės Viešpaties, sugrįžimą.
Kristaus aukos pasekmės
Apaštalas Paulius aiškiai suvokė Kristaus aukos reikšmę ir matė jos
pasekmes. Pirmame savo laiške korintiečiams jis rašė: „Broliai, aš aiškinu jums
Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite
išgelbėti, jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui
įtikėję. Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų
nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną,
kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15,1–4).
Be abejonės, žinia, kad Jėzus Kristus paaukojo už mus savo gyvenimą ir už
mus prisiėmė mirties bausmę – gera naujiena mums visiems!
Bet Paulius, skelbdamas Evangeliją, tuo nesitenkina. Nušvietęs didingą
Jėzaus Kristaus vaidmenį mūsų asmeniniam išgelbėjimui, jis aiškina, kodėl Kristaus
prisikėlimas suvaidino tokį didžiulį vaidmenį visos žmonijos išgelbėjimui: „Ir jei vien
dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų
žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų
pirmagimis. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas.
Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15,19–22).
Visi prisikels
Atkreipkite dėmesį į Pauliaus žodžius, jog galiausiai bus prikelti visi. Toliau jis
aiškina, kad visa tai vyks palaipsniui: „Tačiau kiekvienas pagal savo eilę: pirma
Kristus, po jo – priklausantys Kristui jo atėjimo metu. Paskui bus galas, kai jis
perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas“ (1 Kor
15,23–24).
Jau kalbėjome apie tai, kad Kristus viešpataus ateinančioje Karalystėje.
Tačiau įsigilinkite: pirm nei Jis perims Karalystės valdymą, įvyks „priklausančių
Kristui jo atėjimo metu“ prisikėlimas!
Visame šiame skyriuje Paulius aiškina mums šį svarbų skelbiamos gerosios
naujienos aspektą. 50–53 eilutėje jis kalba apie tai, kada ir kaip mes galėsime įeiti į
Dievo karalystę: „Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo
karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda. Štai aš jums atskleidžiu
paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, viena
akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau
negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų
negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“. Štai koks Jėzaus gimimo,
gyvenimo, mirties ir prisikėlimo tikslas! Daugeliui prisikelti amžinajam gyvenimui ir
Dievo karalystei paveldėti! (50 eil.) Kristaus pasekėjai „paveldės“ Karalystę (tai yra
įeis į ją) „gaudžiant paskutiniam trimitui“ (52 eil.), kurio garsas bus ženklas, kad į
žemę amžinai karaliauti sugrįžo Kristus (Mt 24,30–31; Apr 11,15).
Matome, jog nemirtingas gyvenimas jo karalystėje įmanomas per Jėzų Kristų,
„kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija“ (2 Tim
1,10)

Autorius nežinomas