Ar krikščionys naudojasi knyga, kurios didesnė pusė yra atgyvenusi ir nereikšminga?
Ar Dievas padovanojo žmogui dvi skirtingai inspiruotas knygas, Senąjį ir
Naująjį testamentus?
Dažnas Biblijos skaitytojas mano, kad didžioji Biblijos dalis šiandieniniame
gyvenime yra nereikšminga. Gaila, bet daug krikščionių atmeta didelę dalį Dievo
apreiškimų, manydami, kad Senasis Testamentas yra pasenęs ir atgyvenęs. Jie
mano, kad tik Naujasis Testamentas - apaštalų Raštai - yra tikrai reikšmingas, o
Senasis galiojo tik iki Jėzaus Kristaus apsireiškimo.
Ar tai reiškia, kad iš tikro Dievas žmogui davė dvi skirtingas Biblijas? Ar jis
skyrė vieną dalį - hebrajų Raštus - izraelitams, kurie gyveno nuo Mozės iki Jėzaus
apsireiškimo, o kita dalis, kuri prasideda nuo pirmojo tūkstantmečio pagal mūsų laiko
skaičiavimą, yra skirta visiems žmonėms?
Ką apie tai sako pati Biblija? Ar viena Biblijos dalis atmeta antrąją?
Paskaitykime ką pati Biblija sako apie Senąjį Testamentą. Mes pamatysime, ar
Dievas mums davė du skirtingus Raštus, ar tik vieną Šventąjį Raštą, kuris turi tęsinį.
Pradėkime nuo Senojo ir Naujojo Testamento apibrėžimo. Vyrauja nuomonė,
kad Senasis Testamentas yra senas , kitaip tariant pasenęs ir atgyvenęs, ir todėl
buvo pakeistas Naujuoju Testamentu. Ar galima rasti tokį požiūrį Biblijoje? Ne. Gali
būti, kad kai kuriuose Biblijos vertimuose yra pavadinimai Senasis ar Naujasis
Testamentas , bet tas žodis, kuris verčiamas žodžiu “Testamentas “, iš tikro reiškia
“Sandorą”.
Jei pirmajame mūsų laikmečio amžiuje būtų užduotas klausimas Apaštalams
Jonui, Petrui ar Pauliui ką reiškia “Senasis“ arba “Naujasis” Testamentas, jie
neturėtų supratimo, ką tas klausimas galėtų reikšti. Pavadinimai Senasis ar Naujasis
Testamentas buvo panaudoti tik po daugelio metų po Biblijos knygų sudarymo. Pirmą
kartą pavadinimas Naujasis Testamentas randamas ankstyvojo teologo Tertulijano
(apie 155 - 200 po Kr.) kūrinyje, t.y. daugiau nei amžiumi vėliau po daugumos to
meto Apaštalų mirties.
Keletas stebinančių faktų
Abiejų Biblijos dalių palyginimas padeda mums pamatyti, kaip Naujojo
Testamento autoriai nagrinėjo hebraiškus raštus, kuriuos mes šiandien vadiname
Senuoju Testamentu.
Kiek Naujojo Testamento autoriai cituoja Senasis Testamentą? Žydų
Naujame Testamente yra 695 atskiros citatos iš Senojo Testamento knygų (Jewish
New Testament Publikations, Jerusalem, 1989). Be to yra daugybė kitų vietų,
kuriose remiamasi Senuoju Testamentu, kaip pavyzdžiui, tokiais atvejais, kai minimas asmuo iš Senojo Testamento, nors necituojama nei žodžio. Pagal tai,
kokiais ekspertais remiamasi, Senojo Testamento citatų ir jį liečiančių vietų skaičius
Naujajame Testamente gali siekti iki 4.105. ( Roger Nicole, The Expositors Bible
Commentary, Zondervan, Grand Rapids, 1979, 1 tomas, psl. 617).
Palyginkite šią statistiką su kitų autorių citatomis Naujajame Testamente.
Apaštalai citavo Senąjį Testamentą 695 kartus, o kitus autorius citavo tik keturis
kartus. Nepaisant to, kai kurie žmonės atkakliai laikosi nuomonės, esą pamokantis
yra Naujasis Testamentas, o Senasis Testamentas yra atgyvenęs ir buvo skirtas tik
tam tikrai tautai konkrečiu laikotarpiu.
Mes galime pateikti tolimesnių statistikų duomenis. 26- iose knygose ir
laiškuose, kurie sudaro Naujajį Testamentą, citatų iš Senojo Testamento randama
dvidešimtyje knygų. Vienintelės knygos, kuriose Senasis Testamentas tiesiogiai
necituojamas yra būtent pačios trumpiausios: Laiškai Titui, Filemonui, trys Jono
laiškai ir Judo laiškas. Laiške Titui, Pirmame Jono, Trečiame Jono ir Judo laiškuose
yra sąsajų su Senojo Testamento asmenybėmis arba jų liudijimais.
Tai galima nagrinėti ir kitaip. Pagal dabartinį suskirstymą, Senajį Testamentą
sudaro 39 knygos. Iš šių 39-erių knygų Naujajame Testamente necituojamos tik
devynios. Hebrajų Biblija yra suskirstyta kitaip. Mūsų moderniojoje Biblijoje kai kurios
knygos yra sujungtos su kitomis knygomis. Pagal hebrajų skirstymą yra tik penkios
Senojo Testamento knygos, kurios necituojamos Naująjame Testamente.
Kai kurie laiko penkias Mozės knygas pasenusiomis, nes jas sudaro esą
Jėzaus Kristaus anuliuoti įstatymai. Bet šios penkios knygos Naujajame Testamente
cituojamos net 245 kartus, ir be to dar yra daugybė sąlyčio vietų. Apaštalas Paulius,
apie kurį kai kas galvojo, esą jis mokė, kad šiose knygose esantis įstatymas yra
panaikintas, bet citavo jas maždaug 70-110 kartų - daugiau nei bet kuris kitas
Naujojo Testamento autorius. Pats Jėzus Kristus citavo šias penkias Mozės knygas
apie 60 kartų.
Pauliaus požiūris į hebrajų Raštus
Šios statistikos fone dabar galime aptarti kai kurias Naujojo Testamento
ištraukas, kuriose aiškiai nagrinėjami hebrajų Raštai. Viename jaunam
pamokslininkui Timotiejui skirtame laiške, Paulius atskleidžia savo požiūrį į Senąjį
Testamentą. Pagal jį Timotiejus “nuo vaikystės... šventuosius Raštus pažino. (2 Tim
3,15; kursyvas visur mūsų).
Kas yra tie šventieji Raštai, apie kuriuos užsimena apaštalas Paulius? Kai
Paulius rašė laišką Timotiejui (maždaug 66m. po Kristaus), dar nebuvo “Naujojo
Testamento” - daugelis šios Biblijos dalies knygų dar neegzistavo. Paulius turėjo
galvoje Senąjį Testamentą, tai buvo Šventas Raštas, kurį Timotiejaus mama, įtikėjusi
žydė jam nuo vaikystės diegė. (Apd 16, 1-3).
Gal tai bus kai kam staigmena, bet Paulius aiškiai pasakė, kad šis Raštas mus
“išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi” gali pamokyti (2 Tim 3,15). Senojo
Testamento Raštą sudaro pamokymai apie išgelbėjimą, kuris prieinamas “per
tikėjimą į Jėzų Kristų”. Mozė, Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Elijas, Danielius,
Dovydas ir kiti, kurių amžinas gyvenimas buvo išpranašautas, gauna išgelbėjimą tuo
pačiu būdu, kaip ir mes jį gauname: tikėdami į Jėzų Kristų, tikėdami į pažadėtą
Mesiją, kuris Senojo Testamento Dievo tarnus gali išlaisvinti nuo jų nuodėmių.
Jėzus Kristus mirė ne vien dėl tų, kurie gyveno po jo mirties. Ne, jis mirė dėl
visų žmonių, kurie kada nors yra gyvenę - kaip prieš taip ir po jo fizinio gyvenimo
žemėje.
Ką dar sako Paulius apie šį Šventą Raštą, kuris yra žinomas kaip Senasis
Testamentas? “Visas Raštas yra, Dievo įkvėptas…” Paulius šioje vietoje panaudojo
žodį theopneustos. Pirmoji šio žodžio dalis, theo, reiškia “Dievas”. Antroji dalis -
pneustos turi reikšmę “įkvėptas”. Kai kuriuose Biblijos vertimuose ši vieta verčiama
“Nes kiekvienas žodis, Dievo įkvėptas”, ir tuo pasakoma, kad šis Raštas tiesiai iš
Dievo atėjo. Kitais žodžiais Paulius pasakė , kad hebrajų Raštas atėjo tiesiai iš Dievo
ir jo dvasios.
Paulius tęsė: “... ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo
žmogus taptų tobulas, pasirengęs kievienam geram darbui” (16-17 eil.).
Apsvarstykime kitą šio dalyko aspektą. Šis laiškas buvo parašytas maždaug
66-ais metais po Kristaus, ma˛daug metai iki Pauliaus nuteisimo myriop. Taigi tai
buvo paskutinis mums žinomas Pauliaus laiškas! Šiame laiške Paulius pasakoja
kitam pamokslininkui, kad Senojo Testamento Raštai yra ne pasenę, o Dievo įkvėpti
ir naudingi ”mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui”, kad krikščionys “tobulėtų” ir galėtų
būti “ pasirengę kiekvienam geram darbui”.
Pauliaus mokymas ir veikla
Koks buvo Pauliaus mokymas? Mes jau pastebėjome, kad jis penkias Mozės
knygas citavo dažniau nei bet kuris kitas Naujojo Testamento autorius. Ar jo laiškai
yra vienintelis jo citavimo iš Senojo Testamento pavyzdys?
28-ame Apaštalų darbe mes randame aprašytą Pauliaus veiklą, kai jis buvo
namų arešte Romoje, laukdamas savo bylos nagrinėjimo. Jis negalėjo išvykti iš
Romos , bet jis galėjo priiminėti svečius: “Paskyrę jam dieną, daugelis suėjo pas jį į
butą. Nuo ryto iki vakaro jis dėstė jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas
jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų“ (Apd 28, 23).
63-ais metais po Kristaus, maždaug 30 metų po jo atsivertimo, Paulius aiškino
grupei žydų apie Jėzų “iš Mozės Įstatymo ir Pranašų” - tai buvo du pagrindiniai
skirsniai Senająme Testamente. Jis jiems nesakė, kad jie daugiau nebeturi kreipti
dėmesio į hebraiškus raštus, o mokė juos iš jų apie Jėzų Kristų ir Dievo karalystę -
keistokas veikimo būdas, manant ,kad Paulius stengėsi nugręžti žmones nuo Senojo
Testamento.
Petro žodžiai prieš jo mirtį
Ką kiti apaštalai manė apie Senąjį Testamentą? Antrasis Petro laiškas buvo
parašytas prieš jo mirtį. Jis žinojo, kad jis greit mirsiąs: “Bet aš pasistengsiu, kad ir
man iškeliavus jūs kiekvienu metu galėtumėte tai prisiminti” ( 2 Pt 1,15)
Kas tie dalykai, kuriuos kiti turėtų prisiminti po Petro mirties? Šį laišką sudaro
jo paskutinieji žodžiai bendruomenės nariams, dėl to mes turėtumėme atkreipti
ypatingą dėmesį į jų turinį. Ką jis paminėjo išreiškęs savo norą, kad jo skaitytojai
galėtų “ tai prisiminti”?
Tolesnėse eilutėse Petras rašė apie Jėzaus Kristaus tikroviškumą. Jis aprašė
Kristaus atsimainymą, kai jis, Jokūbas ir Jonas matė švytintį Kristų jojo garbėje (2 Pt
1,16-18; Mt 17,1-9). Petras pabrėžė, kad Jėzus ne mitas - ne “gudriai išgalvotos
pasakos”. Jėzus buvo tikras - tiek tikras, kad Petras buvo pasiruošęs už jį numirti.
Petras pridūrė: “Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote,
laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išaus diena ir jūsų
širdyse užtekės aušrinė” (2 Pt 1,19).
Kas yra tas “ pranašų žodis”? Petras siejo tai su Kristaus prisikėlimu, kuris
įvyks, kai “išaus diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė”. Tai liečia ir nušvitimą, kai
Petras patyrė, matydamas Jėzų Kristų toje būsenoje, kurioje Kristus sugrįš.
Petras užsiminė, kad viziją, kurią jis, Jokūbas ir Petras patyrė – matė švytintį
Jėzų, buvo panašaus pobūdžio vizija į tas, kokias turėjo Senojo Testamento
pranašai, išgyvendami Viešpaties ir ateinančio Mesijo regėjimus. Jis patvirtino, kad
Pranašų Raštai yra tiesa. Jie rašė apie Mesiją, sukursiantį Dievo Karalystę. Petras,
Jokūbas ir Jonas išgyveno tokius pačius dalykus, kai jie Jėzų Kristų matė jo
puikybėje.
Petras pridūrė: “Pirmiausiai žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti
savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet
Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu” (20-21 eil.).
Kokią “pranašystę” ir kokį “Raštą” turėjo galvoje Petras? Jis turėjo galvoje
pranašus, kurie išpranašavo Mesijo, Jėzaus Kristaus atėjimą! Kodėl apaštalas Petras
apie tai kalba? Jis nori paaiškinti, kad Senojo Testamento Pranašai buvo teisūs. Jie
kalbėjo “Dievo vardu” ir užrašė Dievo žodžius. Žmonės kurie rašė Senąjį
Testamentą, darė tai įkvėpti Dievo dvasios.
Jėzaus Kristaus mokymas
O ką sako Jėzus Kristus? Ką jis manė apie Raštus sudarančius Senąjį
Testamentą? Panagrinėkime Jėzaus žodžius, kad pamatytumėme, ką jis sakė apie
Senojo Testamento galiojimą. Jei Jėzus Kristus būtų norėjęs mums perduoti, kad
Senasis Testamentas yra pasenęs, tai jis būtų tikrai savo gyvenimo metu arba iškart
po savo prisikėlimo tai padaręs. Bet ar jis tai sakė?
Lukas 24 skyriuje aprašo įvykius po Jėzaus prisikėlimo. Savo prisikėlimo dieną
jis sutiko du savo mokinius, kurių nei vienas jo iškart neatpažino, ir kurį laiką jis ėjo su
jais. Jie pasakojo apie paskutiniųjų dienų nepaprastus įvykius - Jėzaus nuteisimą ir jo
kūno iš kapo dingimą (13 – 24 eil.).
Ką Jėzus į tai? “Jėzus jiems tarė: ‘O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys
tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į
savo garbę?!’ Ir pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems,
kas visuose Raštuose apie jį pasakyta” (25 – 27 eil.).
Ką darė Jėzus tuoj po prisikėlimo? Jis savo dviejų mokinių paklausė, kodėl
jiems taip sunku buvo tikėti viskuo, ką pranašai apie jį išpranašavo. Po to jis,
remdamasis penkiomis Mozės knygomis ir Pranašų raštais parodė kaip viskas buvo
išpranašauta. Jis patvirtino Rašto galiojimą.
Vėliau jis pasirodė vienuolikai mokinių ir kitiems pasekėjams. “Paskui Jėzus
tarė jiems: ‘Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su
jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose
ir Psalmėse?’ Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus” (44 – 45 eil.).
Kristus ne panaikino “Raštą” - hebrajų Bibliją - o padėjo savo mokiniams, ją
geriau suprasti.
Panašiai ir apaštalas Paulius, vykdydamas Jėzaus pavedimą, citavo iš visų
trijų Senojo Testamento dalių - Mozės Įstatymo, Pranašų knygų ir Psalmių
(palyginkite Rom 15,7-13 su Ps 18,50; 117,1; Įst 32,43; Iz 11,1.10). Kodėl Paulius tai
darė, jei jis Senąjį Testamentą laikė pasenusiu, kaip kai kas mano?
Tokie pavyzdžiai įrodo, kad Senojo Testamento tikslas buvo - teisinga Mesijo -
Pateptojo - Jėzaus iš Nazareto identifikavimas. Paulius rašė, kad tas pats Senasis
Testamentas “naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui” (2 Tim 3,16) ir mus
“išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi” gali pamokyti(15 eil.).
O Kristus mums parodė, kaip hebrajų Bibliją galime panaudoti kaip veiksmingą
kalaviją mūsų kovoje prieš šėtoną.
Jėzus citavo iš Senojo Testamento
Kristaus požiūris į Raštą jo veiklos metais nepasikeitė. Mato 4 skyriuje
matome, ką Jėzus savo pamokslavimo pradžioje sakė apie Senąjį Testamentą.
“Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio
gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai
alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: ‘Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie
akmenys pavirstų duona’. Bet Jėzus atsakė: ‘Parašyta: Žmogus gyvas ne viena
duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų’” (1-4 eil.).
Kaip reagavo Kristus į šėtono gundymą? Jis citavo iš Senojo Testamento, iš
Įst 8, 3. Kokie žodžiai Jėzus ištarė? Žodžius iš Senojo Testamento! Naujojo
Testamento pirmoji knyga buvo parašyta tik po 15 - 20 metų. Žmogus turi gyventi
ne pagal Senąjį arba pagal Naująjį Testamentą, “bet ... kiekvienu žodžiu, kuris išeina
iš Dievo lūpų”.
Šėtonas tęsė Jėzaus gundymus toliau. Ir vėl atsakė Jėzus citatomis iš Senojo
Testamento – Įst 6,16, Įst 6,13 bei Įst 10,20. Šėtonas turėjo pripažinti to Rašto
autoritetą ir nušliaužė šalin.
Aiškūs Jėzaus žodžiai
Tuoj po šių gundymų Jėzus pradėjo pamokslauti. Pamokslas ant kalno yra
vienas pirmųjų jo mokymo veiklos pavyzdžių. Ką sakė jis pamoksle? “Nemanykite,
jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų [Senojo Testamento]. Ne panaikinti jų
atėjau, bet įvykdyti” (Mt 5, 17).
Nepaisant šių aiškių žodžių kai kurie vis dar mano, esą Jėzus atėjęs, kad
panaikintų Senąjame Testamente išdėstytą Įstatymą. Jėzus pasakė savo mokiniams,
jie neturį manyti, kad jis atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų, tačiau kai kurie mano,
esą Jėzus darė būtent tai.
Jėzus pasakė: “Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti”. Žodis įvykdyti šioje
eilutėje reiškia tiesiog “iki galo išpildyti”. Tą patį žodį jis naudoja aprašydamas pilnus
žuvies tinklus (Mt 13, 48). Kai tinklas pilnai prisipildo žuvies, jis nemetamas lauk,
tvirtinant, kad jis daugiau nebebus reikalingas. Daugelis betgi iškreipia šią Jėzaus
pasakytą mintį, kad galėtų ją interpretuodami išdėstyti savo mokymą.
Jėzus Kristus išpildė daugybę Senojo Testamento pranašysčių, bet yra dar
daug daugiau pranašysčių, kurių jis savo pirmo Atėjimo metu neįvykdė. Jis išpildė
Įstatymą mums parodydamas, kaip mes turime gyventi, jei mes tikrai norime gyventi
pagal Dievo Įstatymo dvasią.
Kad klausantieji šių jo žodžių nesuprastų klaidingai, Jėzus dar pridėjo: “Iš tiesų
sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis
neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl, kas pažeistų bent vieną iš mažiausių
paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus
karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus
karalystėje” (Mt 5, 18 -19).
Kieno įsakymai?
Gaila, bet kai kurie mano, kad Senasis Testamentas tėra tik žmonių sukurtas,
kad jis tėra gerų ir protingų idėjų rinkinys, kuris nėra nieko daugiau, kaip tik žmonių
mintys.
Tas taikoma ir Senąjame Testamente atskleistiems Įsakymams. Ką į tai
pasakytų Jėzus Kristus?
Mato 15 skyriuje aprašytas ginčas tarp Jėzaus ir grupelės Rašto aiškintojų ir
fariziejų. Šį aprašymą skaitant dažnai neatkreipiamas dėmesys į Jėzaus Kristaus
pasisakytų žodžių svarbą. “Kartą prie Jėzaus prisiartino Rašto aiškintojų ir fariziejų iš
Jeruzalės ir paklausė: ‘Kodėl tavo mokiniai laužo protėvių paprotį? Jie prieš valgį
nesimazgoja rankų.’ Jis atsakė: ‘O kodėl jūs laužote Dievo įsakymą dėl savojo
papročio?! Juk Dievas yra įsakęs: Gerbk savo tėvą ir motiną! – ir: Kas keiktų tėvą ar
motiną mirte tenumiršta!’” (1-4 eil.).
Šioje vietoje Jėzus cituoja penktąjį Dievo Įsakymą ir Įst 21,17, nurodydamas,
kad tas, kuris negerbia savo tėvo ar motinos ir keikia juos, turi mirti. Bet ar Jūs
pastebėjote, kaip Jėzus pateikė tą citatą? Jis nesakė: “Juk Mozė įsakė” vietoj to jis
konstatavo, kad Dievas įsakė. 3-6 eilutėse jis triskart pakartojo, kad tai yra Dievo
įsakymai, o ne žmogaus.
Jei mes patyrinėsime Jėzaus Kristaus ir apaštalų žodžius ir poelgius, mes su
jumis galėsime padaryti vienareikšmišką išvadą, kad Senasis Testamentas yra Dievo
įkvėptas žodis, jo paties inspiruotas ir jo žemiškųjų įrankių užrašytas. Naujojo
Testamento autoriai tikėjo ir mokė, kad Senasis Testamentas tuo metu galiojo.
Nėra jokios nuorodos, kad šis galiojimas buvo Jėzaus Kristaus panaikintas ir
Senojo Testamento įsakymai likviduoti. Jėzus ir apaštalai skaitė Senojo Testamento
Raštą, jį citavo ir naudojo kaip Dievo nurodymus, kurie yra skirti visiems žmonėms ir
visiems laikams.
PAPILDYMAI
Jėzus Kristus ir Senasis Testamentas
Koks yra Jėzaus Kristaus santykis su Senuoju Testamentu? Norėdami
atsakyti į šį klausimą pirmiausiai turime suprasti, kaip Biblija vaizduoja Jėzų Kristų.
Naujasis Testamentas yra biografijų ir pasakojimų rinkinys, kuris mums skelbia apie
Jėzų Kristų, jo gyvenimą, jo pamokslavimą, jo mirtį ir prisikėlimą, apie vyrus, kuriuos
jis paminėjo ir apie bažnyčios įkūrimą. Be to, Naujasis Testamentas skelbia apie
Jėzaus Kristaus Evangelijos skleidimą, per kurį mes galime siekti išgelbėjimo.
Naujame Testamente randame visą eilę laiškų atskiriems asmenims ir
bendruomenėms. Šie laiškai detaliai nagrinėja Evangeliją ir jos įtaką mūsų
gyvensenai. Naujasis Testamentas baigaimas Apreiškimu Jonui, kuriame aprašomi
įvykiai žemėje ir bažnyčioje Kristaus grįžimo ir jo Viešpatystės įkūrimo metu.
Apreiškime taip pat rašoma, kad po Kristaus grįžimo visiems žmonėms bus duota
galimybė būti gyventi Dievo amžinojoje Karalystėje.
Tačiau kas sudaro visų šių Naujojo Testamento knygų pagrindą? Viskas
remiasi Kristumi Jėzumi. Kristus graikų kalboje, kuria buvo pa,rašytas Naujasis
Testamentas, reiškia “pateptasis”. Hebrajų kalbos žodis “Mesijas” - turi tokią pačią
reikšmę. Jėzaus Kristaus pasekėjai vadino jį Mesijumi Jėzumi. Kristus reiškia
“Mesijas” – tas Mesijas, kuris ne kartą buvo pranašaujamas Izaijo, Jeremijaus,
Ezechielio, Danieliaus, Zacharijo, Malachijo ir kitose Senąjojo Testamento knygose.
Be Senojo Testamento niekas nebūtų laukęs Mesijo. Dešimtys pranašų užrašytų ir
Jėzaus Kristaus įvykdytų pranašysčių priklauso svariausiems įrodymams, kad Biblija
yra tikrai Dievo įkvėptas žodis.
Įvairios religijos turi daug raštų, kurie pretenduoja į šventumą ir įkvėptumą.
Bet vieno nei vienas iš šių raštų neįvykdo. Nei vienas iš šių raštų kartu nenusako
ateities ir kartu po to neaprašo išsipildžiusias pranašystes, kaip šie, po šimtų metų
išsipildę pranašavimai. Trumpa peržvelkime keturias evangelijas ir pamatysime, kad
mūsų nagrinėjami Raštai – Senasis ir Naujasis Testamentai - atitinka šiam
reikalavimui. Evangelijos aprašo išsipildžiusias Senojo Testamento pranašystes apie
Mesiją - Jėzų Kristų - gimė iš Mergelės, buvo Dievo atsiųstas mokytojas, kuris buvo
nužudytas; kuris padarė įmanomu nuodėmių atleidimą, kuris prisikėlė iš numirusių ir
kuris sugrįš kaip Karalius nugalėtojas. Tai yra keturių evangelijų žinia - kad Jėzus
Kristus buvo Senajame Testamente išpranašautas Mesijas.
Hebrajų Rašte aprašytos 52 pranašystės, kurios pirmojo Kristaus atėjimo metu
buvo įvykdytos. Numanoma, kad yra šimtai pranašysčių, turinčių bendro su Jėzumi
Kristumi, priskaitant ir antrąjį jo Atėjimą. Ar tikrai Jėzus iš Nazareto buvo
išpranašautasis ir pažadėtasis Mesijas? Jei Senasis Testamentas negaliotų, - mes
negalėtumėme sakyti, kad turime Atpirkėją. Senajame Testamente randame
įrodymus, kad Jėzus yra Kristus, kuris yra Dievo Sūnus, kuris buvo Dievo atsiųstas ir
kuris sugrįš.
Senojo Testamento svarba
Kodėl Senasis Testamentas buvo toks svarbus Naujojo Testamento
autoriams, ir kodėl jis yra toks svarbus šiandienos žmonijai? Prisiminkime kai kuriuos
dalykus, kurie buvo paskelbti per Senąjį Testamentą. Jis – Senasis Testamentas:
•Jis atskleidžia, kad yra Dievas - Kūrėjas - ir kad žemė neatsirado pati
savaime. Dievas kiekvienu metu kontroliuoja savo visą kūrybą (Pr 1; Izaijo
46,9-10).
•Jis atskleidžia, kad šis Dievas yra meilės Dievas, kuris labai susirūpinęs
kiekvienu žmogumi, kuris kada nors yra gyvenęs žemėje, ir kad jis nori visą
dalintis su visa žmonija. (Ps 8,4-8; 86,5; 100,1-5).
•Jis atskleidžia, kad Dievo meilė yra nusakyta jo įsakymais - abiem didžiaisiais
Dievo Įsakymais: “Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu
ir visomis jėgomis” ir “Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mk 12,29-31; Įst 6,5;
Kun 19,18). Dešimt Įsakymų, ta teisėtvarka ir įstatymai, kurie remiasi
Dešimčia Dievo Įsakymų, parodo mums, kaip mes galime gyventi pagal Dievo
nurodymus.
•Jis atskleidžia, kad nuodėmė atneša kančią - kad už nuodėmes mes būsime
nubausti. Kai nuodėminga visa tauta, vieną dieną ji už tas nuodėmes
užsitarnaus bausmę. Iš kitos pusės Dievas su malonumu atleis žmogui ar visai
tautai nuodėmes, jei jie savo nuodėmių gailėsis ir prašys Dievo atleidimo (Įst
28,15-68; Ps 103, 8-13).
•Jis atskleidžia Dievo planą, kad grįš Atpirkėjas, kuris už žmonijos nuodėmes
mirė, ir kad tas Atpirkėjas, Mesijas, sukurs žemėje Dievo Karalystę. Atskleidė
jo prisikėlimą iš numirusiųjų amžinajam gyvenimui (Iz 53; Dan 2,44; 7,27;
12,2-3; Job 14,1-15; Ez 37).
•Jis atskleidžia, kad bus nauja Sandora, pagal kurią Dievas savo tautai duos
Šventos Dvasios dovaną, norėdamas akmeninę žmogaus širdį pakeisti
širdimi, kuri myli Dievą ir jam paklūsta ( Jer 31,31-34; Ez 37).
•Jis atskleidžia, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, kad būtų
panašus į Dievą ir galėtų valdyti kartu su Dievu Visatą (Pr 1,26-27; Ps 8,6;
Hbr 2,6-8).
Tai keletas iš nuostabių tiesų, kurias atskleidžia Senasis Testamentas.
Nenuostabu, kad šėtonas apakino žmones, vaizduodamas, kad Senasis
Testamentas yra pasenęs, kažkas, ką Dievas turėjo panaikinti, nes jam kilo geresnė
idėja. Naujasis Testamentas remiasi Senuoju Testamentu. Jie kartu sudaro vieną
visumą - Dievo meilės žmogui istoriją.