Biblija moko, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Pradžios knygoje parašyta: ''Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,
pagal savo paveikslą sukūrė jį;
vyrą ir moterį; sukūrė juos.''
Kadangi Viešpats - trejybė, galime daryti išvadą, jog ir pagal Jo paveikslą sukurtas žmogus yra trejybė. Žmogus sudarytas iš kūno, sielos ir dvasios. Tas pats žodis gali turėti keletą reikšmių. ''Siela'' Senajame Testamente dažnai reiškia visą žmogų, o ne kurią vieną jo dalį. Bet, sakydamas, kad žmogus - kūnas, siela ir dvasia, galvoje turėjau ne šią reikšmę, o dalinai tai, kas dažnai verčiama žodžiu ''širdis.'' Kaip iliustraciją pateikiu citatą iš Išėjimo knygos: ''Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas!
Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.'' "Visa siela'' galima versti ir ''visa esybe'', ar paprasčiausiai ''visu savimi.''
Taigi siela, arba širdis, yra ta žmogaus dalis, kurioje gimsta jausmai. Tačiau neužmirškime, kad turime ir protą. Jį taip pat priskirsiu sielai, nes tiek mintys, tiek jausmai turi tą patį šaltinį. Siela jaučiame ir suvokiame pasaulį, priimame sprendimus, ko nors trokštame... Beje, ne tik mes, žmonės, bet ir gyvūnai. Jie, nors ir kitaip, bet turi jausmus, truputį protauja - nėra vien instinktų maišai.
Sielą galima trumpai apibrėžti kaip mąstančią, jaučiančią ir norinčią esybę.
Dvasia neturi jokių apčiuopiamų, žodžiais nusakomų savybių. Vis dėlto, kad geriau suprastume žmogaus sandarą, galime pasinaudoti tuo, ką jau aptarėme kalbėdami apie Dievo triasmeniškumą. Dvasiai ir sielai tinka tie patys palyginimai apie saulę ir šviesą, žodžio prasmę ir raides arba garsus.
Žmogaus dvasia pasireiškia ir atsiskleidžia per sielą. Be sielos, dvasios nesuprastume, kaip nesuprastume esant saulę, jei nematytume jos šviesos. Būtent dvasia išskiria žmogų iš gyvūnų, kurie jos neturi.
Biblija aiškiai sako, kad dvasia nemirtinga. Geras to įrodymas - Jėzaus palyginimas apie turtuolį ir ligotą elgetą Lozorių.
''Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi. O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje'. Bet Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius - tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus'.
Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus, nes aš turiu penkis brolius. Teįspėja juos, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atgailautų!' Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų' '.
Kadangi šiame palyginime mirusieji jaučia ir mąsto, galima spręsti, jog siela taip pat nemirtinga ir neatskiriama nuo dvasios, o veikia per kūną.
Svarbu ir tai, kad mirusieji gali bendrauti ir jų sielos turi pavidalą, matyt panašų į turėtą kūną.
Taigi žmogus yra trys viename asmenyje - dvasia, siela ir kūnas. Gyvūnai - siela ir kūnas, augalai - tik kūnas.